AR ĮMANOMA ĮVERTINTI KULTŪROS PAVELDO PINIGINĘ VERTĘ?

Kas sieja Valdovų rūmus ir Gedimino prospekto atstatymą

Gedimino prospekto afera, arba Valdovų rūmai Nr.2

Prieš dvejus metus baigta kažkada pagrindine sostinės gatve vadinto Gedimino prospekto rekonstrukcija, kainavusi daugiau kaip 100 milijonų litų, teisėsaugos dėmesio nepatraukė. Tai – ne Valdovų rūmų, ne Nacionalinio stadiono statybos, kur išpūstos statybos sąmatos arba tiesiog dingę dešimtys milijonų litų. Tačiau ar tai reiškia, kad rekonstruojant Gedimino prospektą visi pinigai panaudoti pagal paskirtį? Ir dar vienas klausimas, kuris gali pasirodyti juokingas: kodėl vieno Vilniaus vicemero namo kieme stovi suoliukas, kaip du vandens lašai panašus į tuos iš Gedimino prospekto?

Tai, kad buvo pasirodę kiti skaičiai, esą atkarpa nuo Katedros iki Jogailos gatvės kainavo daugiau kaip 25 milijonus litų, nieko nesudomino – trys milijonai šen ar ten nėra taip svarbu palyginus su tuo, jog prospektas blizga. Nesvarbu ir tai, kad 2002-aisiais, paskelbus apie rekonstrukcijos sąmatą, buvo minimi 81 mln. litų – esą to turėtų užtekti visam prospektui rekonstruoti.

Brango statybos?
Tuomet rekonstrukciją prižiūrėjusios savivaldybei priklausančios bendrovės „Vilniaus kapitalinė statyba“ direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Šriūbėnas dienraščiui „Vilniaus diena“ aiškino: „Pirmasis etapas – nuo Katedros iki Vyriausybės aikštės – buvo pats įdomiausias ir sudėtingiausias. Kasėme požeminius garažus, radome senovinių šulinių, kapines ir net penkių nepalaidotų žmonių palaikus. Antrajame – nuo Vyriausybės iki Lukiškių aikštės – radome senovinių krosnių liekanų.“

Kodėl taip pabrango trečiojo etapo rekonstrukcija? Atsakymas jau kažkur girdėtas – dėl pabrangusių statybų ir pakilusių statybinių medžiagų kainų. Ar ne tokią priežastį nurodo Valdovų rūmų statytojai, kai auditoriai ir visuomenė paklausia, kodėl išaugo statybų sąmata?

Na, tiek to. Svarbu, kad dvigubai išaugusi rekonstrukcijos kaina padėjo trečiajį etapą rekonstruoti lengviau. Pasak S. Šriūbėno, „trečiasis etapas – nuo Lukiškių aikštės iki Žvėryno tilto – buvo lengviausias. Ten, matyt, buvę laukai, nes įdomių radinių jau neaptikome“.

Likimo ironija – būtent ši atkarpa subyrėjo greičiausiai. Laimei, mokesčių mokėtojams šios dalies remonto išlaidų padengti nereikėjo: tebegaliojo garantija. Bet būtent po šio remonto pradėta kalbėti, kad esą plytelės šiam prospekto ruožui buvo atvežtos jau panaudotos, o ne naujos, esą naujas projektą prižiūrėję asmenys galėję išsivežti į savo privačių namų kiemus. Ilgi žmonių liežuviai.

Valdovų rūmai, Gedimino prospektas
Kas sieja šiuos du objektus? Atsakymas: Anapilin išėjęs prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Jis globojo ne tik Valdovų rūmų statybą, bet ir dosnia ranka, remdamasis Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programa, atriekė Gedimino prospekto rekonstrukcijos pradžiai 36 milijonus litų. Kai pirmojo etapo rekonstrukcija buvo baigta ir prospekto dalis iškilmingai atidaryta, A. M. Brazauskas per ceremoniją nepamiršo pridurti, kad sostinės valdžios nuopelnas tvarkant pagrindine miesto gatve vadintą prospektą – ne toks ir didelis. „Du trečdalius lėšų šiam projektui skyrė Vyriausybė“, – sakė A. M. Brazauskas ir taip nusodino tuomet Vilniui vadovavusį Artūrą Zuoką, kuris noriai atsakinėdavo į klausimus, kaip atsitiko, kad tik jam vadovaujant Vilnius pamažėle ėmė keisti savo veidą.

Jokios ypatingos paslapties čia nebuvo – Vilniaus savivaldybės planus tuometinis premjeras A. M. Brazauskas rėmė ne tik žodžiais, bet ir darbais. Ar dabar kas nors prisimena, kad, tarkime, karaliaus Mindaugo tiltas Vilniuje buvo pastatytas palaiminus ministrui pirmininkui ir iš biudžeto skyrus mokesčių mokėtojų pinigų?

Kur pinigai?
2001 m. lapkritį A. M. Brazauskas pasirašė dokumentą, kuriame juodu ant balto nurodyta – Gedimino prospektui rekonstruoti skiriami 36 mln. litų. Tiesa, tame pačiame dokumente nurodyta, kad šių pinigų turi užtekti sutvarkyti prospekto atkarpą nuo „Katedros iki pašto, nuo pašto iki Jogailos gatvės“, drauge sutvarkant Savivaldybės aikštę ir Odminių skverą.

Pinigų užteko. Jeigu rekonstrukcija, kaip skelbė savivaldybė, kainavo 22 milijonus litų, turėjo ir likti. Ar liko, kur buvo panaudoti, o gal grįžo į biudžetą – į šiuos klausimus atsakyti taip pat sunku, kaip išsiaiškinti, kur panaudoti daugiau kaip 40 milijonų litų, skirtų Nacionalinio stadiono statyboms.

O gal viskas iš tiesų skaidru? Tuo abejoja grupės „Ekspertai.eu“ narys Audrius Nakas. Dar vasarą ši grupė konstatavo: keista, kad prokurorai iš visos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS) programos tiria tik kelis aspektus. Tiria Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos rekonstrukciją, bet nesidomi, tarkime, Gedimino prospekto rekonstrukcija.

„Bet kokiame dideliame infrastruktūros projekte verta ieškoti pradingusių pinigų. Dirbtinai išpūstos sąmatos, nežinia kam išleisti pinigai“, – naujienų portalui Alfa.lt sakė A. Nakas.

Ekspertai iš šios grupės ne kartą sakė, kad, jų nuomone, pasipelnyti iš programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ buvo siekiama dar tuomet, kai Vilniui vadovavo A. Zuokas. Jį vadino net VEKS krikštatėviu.

Detalė: Vyriausybės nutarimas, kuriame siūloma skirti pirmuosius 24 milijonus litų VEKS, priimtas dar 2003 m. vasarą. Tuomet Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė, bet pinigai, kaip sakė A. Nakas žiniasklaidai, „kultūros sostinės organizavimui buvo jau tiksliai suskaičiuoti, numatyti ir išnaudoti“.

„Ekspertai.eu“ buvo gavę ir Vilniaus savivaldybės raštą, kuriame Gedimino prospekto rekonstrukcija buvo priskirta VEKS investiciniams projektams.

Painu? Lygiai taip pat painu ir mėginant susigaudyti Valdovų rūmų statybose, kol yra begalė būdų finansuoti vieną projektą: programos, investicijos, lėšos iš įvairių fondų, atsekti, kiek, kas, kam ir kada davė pinigų, tampa sudėtinga. Juolab išsiaiškinti, ar tie pinigai iš tiesų panaudoti.

Bet, matyt, to ir siekiama.

Kur tas suoliukas?
Bet, paklausite, kuo čia dėtas suoliukas vieno Vilniaus vicemero namų kieme? Žmonės sako, kad jis labai panašus į suoliukus, po rekonstrukcijos pastatytus Gedimino prospekte. Tas sostinės vicemeras – buvęs A. Zuoko bendražygis Liberalų ir centro sąjungoje (kai A. Zuokas dar jai priklausė) Stanislovas Šriūbėnas, žmogus, kurį citavome straipsnio pradžioje. Žmogus, dirbęs savivaldybei priklausančioje įmonėje „Vilniaus kaipitalinė statyba“ tuomet, kai ši dar nebuvo pakeitusi savo pavadinimo tam, kad galėtų atsiriboti nuo buvusios draugų kompanijos nežinia kur nurašytų pinigų ir darbų.

Taigi TV3 televizijos laida „Prieš srovę“ tą suoliuką nufilmavo S. Šriūbėnui priklausančio namo kieme. Kaip jis ten atsidūrė, Alfa.lt sužinoti nepavyko – vicemeras darbo telefonu nepasiekiamas. Taip pat nepavyko sužinoti, ar tiesa, kad tuomet dar „Vilniaus kapitalinėje statyboje“ dirbęs vyras darbų rangovams parduodavo nekilnojamąjį turtą. Nepavyko išsiaiškinti, kaip susigaudyti jo turto deklaracijose, mat kandidatuodamas į Vilniaus savivaldybę jis nurodė vienus skaičius, o teikdamas deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai – jau kitus. Taip pat nesužinojome, kodėl S. Šriūbėnas pasirašė po dokumentais, susijusiais su „Menų spaustuvės“ – dar vieno skandalingai pagarsėjusio objekto – rekonstrukcija. Beje, šioje rekonsrukcijoje žmonės neranda mistiškai dingusių 3 milijonų litų. Bet tai – rytojaus tema.

Straipsnis iš: http://www.demokratija.eu Saulė Pauliuvienė 2010 10 19

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s