AR ĮMANOMA ĮVERTINTI KULTŪROS PAVELDO PINIGINĘ VERTĘ?

Kita nuomonė (gera) apie Valdovų rūmus

Kita nuomonė apie Valdovų rūmus

Bandau suprasti kai kurių žmonių beveik patologiškos neapykantos baigiamiems atstatyti Valdovų rūmams priežastis. Net dabar, kai jau galima juose apsilankyti ir susidomėjimas iš tikrųjų yra didžiulis – pratęstas net ekskursijų rengimo laikas, vis dar esama manančių ir net raginančių imti juos ir nugriauti, esą taip bus pigiau ir geriau, negu rūmus įrengti.

Nesiimu komentuoti to, ko nepakankamai išmanau – būsimojo Valdovų rūmų interjerų apstatymo nesklandumų, antikvarinių meno kūrinių ir interjero įrangos įsigijimo principų. Manau, kad tai nelengvai ir ne akimirksniu sprendžiamas uždavinys, o dešimtmečius truksiantis procesas. Tačiau vertėtų apibendrinti kai kurias insinuacijas, susijusias su rūmų atstatymo istorija. Vis dar keliamas triukšmas ir bandoma įrodinėti, neva leidimas Valdovų rūmų statybai išduotas neteisėtai, nesant detaliojo plano.

Kadangi ta tema daug kas viešai ironizuoja, neprošal būtų visuomenei priminti, kad detalusis planas, tiksliau tariant, detalųjį planą atitinkantis teritorinio planavimo dokumentų paketas, kuriame suplanuotas Pilies sklypas ir numatytas Vilniaus pilies Žemutinių rūmų atkūrimas, yra seniai parengtas ir tebegalioja iki šiol. Kalbu apie Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektą (1988–1992), kurio Koncepcija ir Sklypų planas yra Vilniaus miesto savivaldybės patvirtinti 1995 m. kovą, t.y. laikais, kai dar nebuvo dabartinio Teritorijų planavimo įstatymo.

Sykiu buvo patvirtintos ir Senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklės. Ši medžiaga pilnai, būtent detaliojo plano lygmeniu, reglamentuoja visą galimą statybinę veiklą Vilniaus senamiestyje, išskyrus žemės paskirties keitimą. Nieko prieštaringo neteigia ir vėlesni dokumentai. Neatsitiktinai be jokių papildomų detaliųjų planų per pastaruosius 15 metų Senamiestyje buvo atkurta ar naujai suprojektuota ir pastatyta nemažai namų. Dėl jų architektūros ar atkūrimo metodikos, pagaliau dėl paties statybų tikslingumo reiškiama įvairių nuomonių, tačiau niekada nebuvo keliamas jų legalumo klausimas, dangstantis detaliojo plano trūkumu. Priminsiu kai kuriuos iš jų: taip atkurti du namai Didžiojoje gatvėje, Nr. 8 ir 10, greta Chodkevičių rūmų (daugelis jau užmiršo ir nebepastebi ar net nežino, kad keturis dešimtmečius jų čia nebuvo), taip iškilo du visiškai nauji stambūs namai Teatro gatvės rytinėje pusėje, virtinė namų Tymo gatvėje ir pagaliau 2005–2006 metais atkurtas visas Mėsinių, Dysnos ir Aukštaitijos gatvių ribojamas kvartalas. Ką tąsyk veikė šie legalumo apologetai, kodėl tylėjo visą dešimtmetį, tolydžio matydami tokį savivaliavimą Vilniaus senamiestyje, ir kodėl atsibudo tik bebaigiant mūryti paskutiniuosius Valdovų rūmų kuorus? Kažkaip nenuoširdžiai skamba tie priekaištai, tačiau pleištas į visuomenės sąmonę šios Lietuvai labai reikšmingos ir unikalios statybos atžvilgiu sąmoningai ir uoliai kalamas toliau. Ne tiek svarbu, ar detalusis planas parengtas, ar ne, nelabai rūpi, kokia tikroji rūmų interjerams įsigytų gobelenų, baldų vertė, – svarbiau kelti esminę abejonę, ar apskritai „mums“ reikalingi atstatomieji rūmai, sykiu paniekinant patį jų atkūrimo veiksmą.

Tiesą pasakius, regime keistai įdomų fenomeną: statyba, turėjusi tapti vienu iš mūsų tautą bent kiek vienijančių reiškinių, kuris sustiprintų jos savigarbos pojūtį ir pasitikėjimą savimi, o pats jau kelintą dešimtmetį vykstantis Vilniaus pilies pastatų restauravimo, konservavimo bei atkūrimo procesas – tam tikra atgimimo švente, gal net svarbesne už materialųjį rezultatą, virto daugiau paskirų asmenybių ar jų grupių nesusikalbėjimo ir visuomenės kiršinimo įrankiu. Tapo madinga į Valdovų rūmus badyti pirštu kaip į išankstinio blogio pavyzdį, kaip į patyčių objektą, ypač jei nori atrodyti modernus, inelektualus, nesentimentalus, pabrėžti, kad tavo požiūris nėra „siaurai nacionalistinis“, be to, tau rūpi valstybės iždo taupymas… Mat maždaug per penkiolika metų rūmams atkurti išleista net trečdaliu daugiau, negu kainuos naujoji Vilniaus gatvių šviesoforų sistema! Viešumoje visas šis triukšmas ypač sustiprėja prieš rinkimus arba tuoj po jų. Dabartinis Seimo pirmininkas vienoje pirmųjų savo kalbų irgi nesunkiai pataikė pirštu į dangų: pasirodo, Valdovų rūmais alkstančiųjų nepamaitinsi. Iš tikrųjų nepamaitinsi. Kultūra fiziškai, biologiškai niekada nieko nepamaitins – negi imsime valgyti simfoninio orkestro smuikus ir trombonus, siūdintis drabužius iš teatro dekoracijų, katilines kūrenti bibliotekų knygomis? O viena nauja politikė, įžymi gamtos ir kultūros vertybių sergėtoja, vos patekusi į Seimą, pirmiausia irgi ėmėsi svarbios ir sėkmingos taupymo iniciatyvos: nuo šių metų statybos sąmatos buvo nurėžta keletas milijonų, kad numatyti darbai nebūtų baigti ir liepos 6-ajai nebūtų atidaryta pirmoji ekspozicija. Vienas iš jauniausių, tikimasi, perspektyviausių Seimo narių jau žino, kad Valdovų rūmai – tai falsifikatas, juk jam teko pastudijuoti Kembridže. Visa tauta taip pat žino, kad savo visuomeninio ir politinio autoriteto likučius Valdovų rūmų atstatymui eikvojantis Algirdas Brazauskas yra buvusio tarybinio režimo nomenklatūros žvaigždė, o rūmų statyba jis taip rūpinasi tik todėl, kad įamžintų savo vardą – „pasistatytų“, įrengtų patalpas savo medžioklės trofėjams rodyti.

Tačiau visi pamiršo, kad 1987–1988 metais Atgimimo sąjūdis žymia dalimi prasidėjo nuo paveldosaugos iniciatyvų, o troškimas ir pastangos atstatyti Vilniaus pilies Žemutinius rūmus buvo bene svarbiausias veiklos akcentas. Architektūrinių eskizų pavidalu tokia vizija ir galimybė buvo pasirodžiusi dar 1984 metais viename iš architektūros konkursų. Tais laikais vieninga besijaučiančiai aktyviajai visuomenės daliai palyginti lengvai pavyko įtikinti „partiją ir vyriausybę“, o ypač vieną pirmųjų jos asmenų – Algirdą Brazauską imtis materialaus rūmų atkūrimo darbų. Iš tos Sąjūdžio užuomazgos radosi politiniai judėjimai, grupuotės, partijos, dalis žymių ir labai žymių politikų, kuriems rūmų atkūrimo viziją vėliau užgožė kiti, kur kas svarbesni – pačios valstybės atkūrimo darbai. O Brazauskas kartą jau įtikintas ir įsitikinęs, liko nuoseklus. Jei ne jo asmeninė parama ir pastangos, rūmų atkūrimo darbai tikriausiai būtų panašios būklės kaip ir Nacionalinio stadiono statyba. Gaila, kad prieš du dešimtmečius pasiektas visuomenės susitarimas ilgainiui taip išskydo. Tąsyk tarsi visiems buvo aišku, kad XVII amžiuje Maskvos kariaunos nuniokotas, o vėliau apie 1800 m. jau rusų valdžios galutinai nugriautas svarbiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statinys (vandalai užkariautojai visada siekia pažeminti pavergtą tautą ir valstybę) privalo kokiu nors pavidalu atgimti. Europoje turbūt nerasime nė vienos šalies, kur tokio lygmens pastatas nebūtų prikeltas, vos susidarius pirmai galimybei. Buvusioje „demokratinėje“ Vokietijoje šis karantinas užtruko 50 metų, o Lietuvoje – tai unikalu – kelis šimtmečius! Tačiau prabėgęs laikas pats savaime neatima teisės imtis tokio darbo ir tam tikru atžvilgiu atgauti prarastą garbę. Neįprastos aplinkybės tik suponuoja atitinkamos atkūrimo koncepcijos ir metodo pasirinkimą.

Arši diskusija prasidėjo būtent tada, kai nuo vizijų reikėjo pereiti prie konkrečių veiksmų ir darbų. Galima ir dabar manyti, kad pasirinktas ne pats teisingiausias atkūrimo metodas, kad jis nepakankamai objektyviai ir visapusiškai išdiskutuotas ir kad galėjo būti priimti labiau pagrįsti sprendimai. Galima aptikti projektavimo ir statybos klaidų. Rezultatas gal gerokai skirtųsi nuo dabartinio, jeigu, tarkime, Architektų sąjunga nebūtų užėmusi neigimo ir nebendradarbiavimo pozicijos. Kodėl taip įvyko, nesunku suprasti: šiuo atveju projektavimas yra ne architektūros kūryba, o daugiau mokslinis darbas, kurio garantuotai sėkmei kenkia ir duomenų trūkumas, o svarbiausia tai, kad tenka eiti nauju nežinomu keliu. Vis dėlto regint ryškėjančius pavidalus, akivaizdu, kad pasirinktoji atkūrimo kryptis pasirodė bent jau pateisinama ir kad tai taip pat yra metodas, tačiau, galutinio šio kruopštaus darbo rezultato teks laukti bent keletą dešimtmečių.

Nors pirmasis darbų tarpsnis nebuvo baigtas, kaip tikėtasi, iki liepos pradžios, tačiau statybos anksčiau ar vėliau vis tiek baigsis, nusistovės ir optimali, tinkamiausia Valdovų rūmų ekspozicijų ir kultūrinės veiklos programa. Dėl jos ne be pagrindo verda daug aistrų ir ginčų. Pagaliau ilgainiui, reikia tikėtis, atgaivintas ir restauruotas visas Žemutinės pilies pastatų kompleksas, pradedant Valdovų rūmais, baigiant Arsenalu, galės būti sujungtas į vieningą ir tikrai patrauklų kultūros ir muziejų centrą, skirtą tiek visuomenės švietimui ir laisvalaikiui, tiek tarptautiniam turizmui. Tai priklausys nuo mūsų organizacinių bei intelektualinių pastangų ir nuo gebėjimo bent kartais dėl ko nors susitarti.

Straipsnis iš: http://www.slaptai.lt Augis Gučas 2009 1018

——————————————————————————————————————–

A. Kubilius: “Į Valdovų rūmų atstatymą turime žiūrėti šeimininkiškai, racionaliai”

Kiek kitąmet valstybės lėšų bus skirta prieštaringai vertinamų Valdovų rūmų statybai, spręs Kultūros ministerija, ketvirtadienį sakė premjeras Andrius Kubilius.

“Pagal mūsų naują programinio biudžetavimo tvarką, investicijų atitinkama suma skiriama Kultūros ministerijai, ir ji sprendžia, kam tą investicijų sumą panaudoti”, – tvirtino A.Kubilius, per Vyriausybės valandą atsakydamas į Seimo narės Aurelijos Stancikienės klausimą.

Anot Vyriausybės vadovo, yra keletas didelių kultūros objektų, kurių rekonstrukcija pradėta ir nebaigta – tai Kauno dramos teatras, M.K.Čiurlionio muziejus, Klaipėdos dramos teatras, Nacionalinės M.Mažvydo biblioteka.

“Iš tiesų labai svarbu (pradėtas – BNS) statybas ir rekonstrukcijas greičiau baigti. Nebaigtų statybų kaštai darosi papildomai brangesni, lygiai taip pat yra ir su Valdovų rūmais”, – kalbėjo premjeras.

Jis pritarė, kad būtina peržiūrėti parengtas Valdovų rūmų sąmatas, prokuratūra savo ruožtu turi atlikti tyrimą dėl ankstesnių išlaidų teisėtų.

“Tačiau turime į procesus žiūrėti šeimininkiškai, racionaliai”, – pabrėžė A.Kubilius.

Anksčiau jis yra sakęs, kad premjeras yra teigęs, jog reikėtų rasti kelias dešimtis milijonų, kad atkuriami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų rūmai galėtų pradėti veikti kaip muziejus.

Valdovų rūmų statytojai, Seimo Audito komiteto nariams lankantis statybvietėje, teigė, kad baigti pirmajam etapui reikia apie 32 mln. litų. Anot jų, tuomet būtų įrengta ir lankytojams pritaikyta apie 50 proc. visų rūmų patalpų.

Pagal naujausius duomenis, į Valdovų rūmų atkūrimą įdėta 230 mln. litų, o galutinė darbų sąmata siekia per 367 mln. litų.

Generalinė prokuratūra yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl galimo didelės vertės svetimo turto iššvaistymo ir piktnaudžiavimo Vilniuje atstatant LDK valdovų rūmus.

Tyrimas pradėtas susipažinus su Valstybės kontrolės pateikta audito ataskaita ir įvertinus joje pateiktus faktus bei gavus papildomų duomenų.

Valstybės kontrolės duomenimis, per dešimt metų nuo projektavimo ir statybų pradžios LDK valdovų rūmų projektas pabrango 250 mln. litų. Auditoriams užkliuvo, kad statant naują pastatą taikyti restauraciniai darbų įkainiai.

Projekto vykdytojai teigė, kad projektas pabrango dėl statybos darbų ir medžiagų kainų augimo, be to, bestatant rūmus bei atliekant įvairius tyrimus kito ir darbų apimtis – jų gerokai padaugėjo.

Prieš 200 metų nugriauti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmai yra atkuriami virš 1987-2001 metais atkastų rūmų liekanų. Tai Vilniaus pilių komplekso sudėtinė dalis – kunigaikščių rūmai, stovėję tarp Katedros ir Pilies kalno. Rūmai susideda iš keturių korpusų su uždaru kiemu.

Sprendimas atstatyti Valdovų rūmus sulaukė prieštaringų vertinimų ir visuomenėje, ir tarp istorikų.

Straipsnis iš: http://www.zebra.lt 2010 10 14

——————————————————————————————————————–

Valdovų rūmų frizo sukūrimo idėją jau parėmė trečdalis Lietuvos

Prieš pusmetį paskelbtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų reprezentacinės Didžiosios menės austinio herbinio frizo, kuriame bus vaizduojami Lietuvos valstybės, iki 2010 m. egzistavusių apskričių ir savivaldybių herbai, sukūrimo idėją jau parėmė trečdalis šalies savivaldybių.

„Valdovų rūmai ir šis projektas yra ypatingi. Todėl beveik visos šalies savivaldybės nutarė jį palaikyti. Idėją suskubo paremti beveik trečdalis visų savivaldybių. Kai kurios jų nusprendė tai padaryti šiek tiek vėliau. Tačiau bene visų savivaldybių atstovų nuomonė vienoda – yra didelė garbė remti frizo sukūrimo idėją ir taip pristatyti savo savivaldybę reprezentacinėje Valdovų rūmų menėje“, – sako šiai idėjai įgyvendinti šalies savivaldybes subūrusios Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė, buvusi kultūros ministrė Roma Žakaitienė.

Sukurti austinį reprezentacinį frizą rengdamos ekspozicinius visų Valdovų rūmų salių planus pasiūlė rūmų atkūrimo darbus vykdančios institucijos. Didžiojoje menėje numatyto austinio frizo autorius yra žymiausias šiandieninės Lietuvos heraldikos dailininkas Arvydas Každailis, pagrindinis konsultantas – istorikas, heraldikas, Lietuvos heraldikos komisijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento pirmininkas dr. Edmundas Rimša. Diskutuojant ir tariantis su istorikais, dailės istorikais, muziejininkais, architektais nuspręsta, kad maždaug 100 metrų ilgio frize, kuris puoš reprezentacinę renesanso stilistiką atspindinčią menę, bus pavaizduota apie 70 valstybės, iki 2010 m. egzistavusių apskričių ir šalies savivaldybių herbų. Lietuvoje ir Baltijos valstybėse tebuvo viena įmonė, pajėgi išausti frizą. Tai Jono Karčiausko vadovaujama bendrovė „Audėjas“. Ji tapo ir šio meno kūrinio sukūrimo mecenate.

Didžiosios menės frizo pagaminimo idėją jau parėmė aštuoniolika savivaldybių, kurios prisidėti prie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos ekspozicijų įrengimo buvo pakviestos per Lietuvos savivaldybių asociaciją. Tai Alytaus miesto ir rajono, Birštono rajono, Druskininkų rajono, Elektrėnų rajono, Jurbarko rajono, Kauno rajono, Klaipėdos miesto ir rajono, Kretingos rajono, Panevėžio rajono, Radviliškio rajono, Šakių rajono, Trakų rajono, Utenos rajono, Vilkaviškio rajono, Zarasų rajono ir Vilniaus rajono savivaldybės.

„Mus nustebino toks šalies savivaldybių aktyvumas ir solidarumas. Dėkojame idėją palaikiusių savivaldybių vadovams ir gyventojams. Kartu kviečiame ir kitas savivaldybes prisidėti prie Valdovų rūmų atstatymo – taip padėti reprezentuoti savo miestų bei rajonų savivaldybes bei visą valstybę“, – sakė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vyriausioji finansininkė Regina Ašipauskienė.

Frizas – Renesanso epochai būdingas interjero puošybos akcentas, sujungiantis visą patalpos erdvę ir komponuojamas kartu su kitais jos dekoro elementais. Tad Valdovų rūmų renesansinio stiliaus interjeruose jų bus gana nemažai. Šiuo metu Žemutinę reprezentacinę salę jau puošia tapybinis frizas, kurio heraldiniai elementai pasirinkti iš labiausiai menę reprezentuojantį laikotarpį atspindinčio, 1555 m. Vilniuje sukurto vadinamojo Paryžiaus arsenalo bibliotekos herbyno, o herbinių skydų ornamentinės jungtys – iš Bonos Sforcos (Bona Sforza) maldyno miniatiūrų. Kitas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų trečiajai antikamerai skirtas, frizas yra suprojektuotas, tačiau šiam projektui įgyvendinti reikia rėmėjų.

Straipsnis iš: http://www.kontrastai.lt Ramune Hazir 2010 08 17

——————————————————————————————————————–

Įvyko pasitarimas dėl LDK Valdovų rūmų autentiškų mūrų

2009 m. spalio 21 d. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos iniciatyva buvo surengtas pasitarimas dėl LDK Valdovų rūmų autentiškų mūrų.

Pasitarime dalyvavo Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Rimantas Bitinas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėjas, archeologas Gediminas Gendrėnas, Kultūros paveldo centro vyriausioji specialistė Elvyra Telksnienė ir kultūros paveldo ekspertė Nijolė Rauckeinė, Vilniaus dailės akademijos docentas Juozas Algirdas Pilipavičius bei direkcijos specialistai.

Pasitarimo metu buvo aptarta esama objekto situacija. Parodyta fotofiksacija atskleidė pažeistus mūrus: per nekokybiškai padarytas šiuolaikines dangas pratekantis vanduo ardo senuosius mūrus. Taip pat buvo pristatyta ir rūmų mūrų liekanų, veikiamų gruntinio vandens, būklė ir grėsmė.

LDK valdovų rūmų atstovas Gediminas Gendrėnas, papildydamas informaciją, minėjo, kad Valdovų rūmai yra didelis ir sudėtingas objektas reikalaujantis daug lėšų eksploatacijai. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys, jog objektas dar nebaigtas statyti. Akivaizdu, kad mūrams turi būti suteikiama pastovi ir profesionali priežiūra statybos ir eksploatavimo laikotarpiu.

Kultūros paveldo specialistai konstatavo, jog turėtų būti nuolatinė mūrų stebėsena pagal tam tikrus parametrus. Jie pabrėžė, kad šis mūras, datuojamas XIII – XVII a. vid., taip pat yra eksponatas, kuris turi būti tinkamai prižiūrėtas. Jo kontaktas su aplinka yra žalingas, jeigu nėra restauruotas ir konservuotas, nes veikiamas atmosferos sąlygų tampa pažeidžiamu.

Kultūros paveldo departamento atstovas konstatavo, kad pastato valdytojas yra atsakingas už pastato priežiūrą, bet šiuo atveju, esant labai sudėtingam objektui ir kol vyksta statybos, turi bendradarbiauti visos institucijos atsakingos už paveldo apsaugą.

Pasitarimo pabaigoje buvo nuspręsta, jog ir statybų metu turėtų būti vykdoma nuolatinė autentiškų mūrų priežiūra, padedanti išsaugoti vertingą archeologijos paveldą. Pasitarimai šiuo klausimu bus organizuojami ir ateityje.

Straipsnis iš: http://www.vilniauspilys.lt

——————————————————————————————————————–

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s