AR ĮMANOMA ĮVERTINTI KULTŪROS PAVELDO PINIGINĘ VERTĘ?

Muziejaus atidarymas

2009 m. liepos 6 d. įvykoatkurtų, tačiau iki galo neįrengtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų simbolinio atidarymo ceremonija. Ceremonijos metu virš rūmų pakelta istorinė Lietuvos vėliava (Vytis raudoname lauke), atidengtas pagrindinis barokinis portalas su lotynišku užrašu „Millennio Lithuaniae MIX–MMIX“ („Lietuvos tūkstantmečiui 1009–2009“), paliudijančiu, jog atkurti rūmai yra paminklas Lietuvos tūkstantmečiui.
Šventiniame Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, kiti Lietuvos valstybės vadovai, oficialūs užsienio valstybių svečiai, atvykę į Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus iškilmes.

 

Simboliška, kad minint Pasaulio kultūros dieną, 2010 m. balandžio 15-ąją, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai pakvietė visuomenę į pirmą viešą kultūros renginį atkurtuose, bet iki galo neįrengtuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. Naują Valdovų rūmų muziejaus ir mecenatų bendradarbiavimo puslapį atvėrusiu kultūros vakaru „Muzika valdovų rūmuose“ siekta atgaivinti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų, o kartu ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinės kultūros paveldo tradicijas.

Neatsitiktinai Pasaulio kultūros dieną kartu su muziejininkais bei gausiai į renginį susirinkusiais svečiais nusprendė paminėti ir Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariai. Ši organizacija praėjusiais metais skyrė lėšų Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų įsigytam unikaliam XVII a. pradžios Briuselyje (Flandrija) austam gobelenui „Drakonas, ryjantis kiaušinius“ restauruoti bei ketina ir toliau remti Valdovų rūmų atkūrimą. Renginio metu Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas Kęstutis Ignatavičius ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas pasirašė ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį. Šis dokumentas patvirtina abiejų šalių siekį aktualinti ir populiarinti Lietuvos valstybės istoriją bei kultūros paveldą, ugdyti visuomenės istorinę atmintį, stiprinti jos narių pilietinį ir patriotinį auklėjimą, pristatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus kaip išskirtinį Lietuvos valstybingumo ir kultūros istorijos paminklą, išryškinti jo istorines sąsajas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarizmo ir bajorijos raida, įgyvendinti Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų misiją mokslinių tyrimų, švietėjiškos bei kitokios kultūrinės veiklos srityse.

K. Ignatavičius akcentavo, jog sutarties pasirašymas tokią dieną labai reikšmingas momentas, ir informavo, kad jo vadovaujama organizacija įsipareigojo skirti 10 tūkst. Lt paramą rūmų antro aukšto gotikinės sargybinės skliautų keturiems raktiniams akmenims su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio, jo žmonos Elenos bei tėvų – Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės – herbiniais skydeliais įsigyti. Valdovų rūmų direktorius V. Dolinskas padėkojo Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai, kurios parama padės greičiau užbaigti Valdovų rūmų įrengimą. Jis priminė, kad didikai ir bajorai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitas, turėjo didelę reikšmę valstybės valdyme – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, kurie buvo šalies politinio, intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo centras, jie rengė seimus, redagavo Lietuvos Statutus, formavo šalies užsienio ir vidaus politiką. Direktorius informavo, kad neatsitiktinai vienoje trečio aukšto antikameroje bus pristatyta taip pat ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų heraldika.

Balandžio 15 d. renginyje buvo atskleistas dar vienas svarbus Valdovų rūmų muziejaus kultūrinės veiklos aspektas. Pristatyti neseniai Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų įsigyti kameriniai vargonai, vadinami pozityvu. Jie buvo pagaminti pagal specialų užsakymą remiantis XVI−XVII a. instrumentų prototipais.

Tačiau iš pradžių susirinkusieji buvo supažindinti su to laikotarpio muzikinio ir apskritai kultūrinio gyvenimo panorama. Garsi šalies muzikologė, senosios muzikos istorijos specialistė prof. habil. dr. Jūratė Trilupaitienė apžvelgė XV–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikos kultūrą ir muzikinį gyvenimą Vilniaus karališkojoje rezidencijoje. Čia skambėję žymių to meto Italijos, Ispanijos ir kitų šalių kompozitorių kūriniai, atliekami iš užsienio ir vietos muzikantų suburtų kapelų, padėjo garsinti Vilnių kaip Europos kultūros centrą. Taip pat turėjo nemažą įtaką ir politinei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių bei didikų veiklai. Pranešėja priminė, kokios žinios apie muziką ir jos reikšmę valdovų gyvenime mus pasiekė dar nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų. Ypač daug dėmesio šalies kultūrai ir švietimui buvo skirta XVI a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis vedė išsilavinusią Milano ir Bario kunigaikštytę Boną Sforcą. Ji į Lietuvą atsivežė italų muzikantų, grojusių valdovo rūmų kapeloje, domėjosi Europos muzikinio ir kultūrinio gyvenimo naujovėmis bei jas pritaikydavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje. Lietuvos valdovų rūmų kultūrinis gyvenimas dar labiau suintensyvėjo Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnaus Žygimanto Augusto valdymo laikais. Tuo metu Vilniaus rezidencijoje dažnai būdavo rengiami kameriniai koncertai, vykdavo šokiai, karnavalai. Žinoma, kad Žygimanto Augusto bibliotekoje buvo gausus natų knygų, aptrauktų raudona, balta ir juoda oda, rištų plonais sidabro siūlais, rinkinys. To meto Vilnius jau visoje Europoje garsėjo savo muzikantais ir muzikos instrumentų meistrais. Bene garsiausias iš jų – vengrų kilmės liutnininkas, į Vilnių atvykęs iš Romos, Valentinas Bakfarkas (Valentin Bakfark).

Kultūros renginį vedusi Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė papildė pranešimą, primindama, kad jau 1636 m. Vilniuje buvo atlikta kompozitoriaus Marko Skakio (Marco Scacchi) bei libreto autoriaus Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli) opera „Elenos pagrobimas“ („Il ratto di Helena“). Beveik tuo pačiu metu kaip ir kituose Europos miestuose Vilniuje skambėjo taip pat ir kitų barokinių operų muzika. J. Karpavičienė informavo, kad Valdovų rūmų muziejus jau rengia spaudai prof. J. Trilupaitienės knygą „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“.

Muzikologas, vienas iškiliausių šių dienų vargonų restauratorių Lietuvoje Rimantas Gučas priminė, kad vargonų muzika skambėdavo ne tik bažnyčiose, bet ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose bei didikų dvaruose. Jis teigė, kad ankstyviausia žinia apie pirmus kilnojamuosius vargonus, vadinamus portatyvu, siekia XV a., kai Vokiečių ordino magistras Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai padovanojo tokį instrumentą. Ilgainiui Lietuvos valdovų ir didikų aplinkoje susiformavo muzikavimo vargonais tradicijos. Pranešėjas citavo istorinius šaltinius apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje ir didikų dvaruose XVI−XVII a. turėtus kilnojamuosius vargonus (vadinamuosius pozityvus), čia dirbusius šių instrumentų meistrus bei muzikantus. R. Gučas paminėjo įdomų faktą – 1529 m. Lietuvos Statute į amatininkų sąrašą jau įtraukti ir vargonų meistrai. XVII a. pirmojoje pusėje Vilniuje gyveno garsus Rygos vargonų meistras Mauricijus Ventas (Mauricio Wendt). 1618 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Kristupas Radvila su juo sudarė sutartį – užsakė Biržų rezidencijai pagaminti aukštos kokybės nedidelius kilnojamuosius vargonus, kurie vėliau buvo atgabenti į šios giminės rūmus sostinėje.

Vargonų restauratorius pristatė neseniai Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų įsigytą pagal specialų užsakymą pagamintą penkių registrų pozityvą. Šiuos vargonus, remdamasis XVI−XVII a. instrumentų prototipais, sukūrė žinomas vargonų meistras iš Latvijos Janis Kalninis (Jānis Kalniņš). Pasak R. Gučo, tai vienas garsiausių europinio lygio vargonų meistrų. J. Kalninio sukurti istoriniai vargonai pozityvai skamba Italijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Latvijoje, o restauruoti Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonai įvardijami kaip geriausias šio pobūdžio darbas Europoje.

Vargonininkas dr. Vidas Pinkevičius aptarė pozityvo specifiką ir pirmą kartą viešai šiuo instrumentu atliko XVI–XIX a. įvairių Europos šalių kompozitorių kūrinius. Tikėtina, kad po daugelio metų Vilniuje dar kartą suskambo Andrėjos Gabrielio (Andrea Gabrieli), Džirolamo Freskobaldžio (Girolamo Frescobaldi), Jano Pitersono Svelinko (Jan Pieterszoon Sweelinck), Franco Tunderio (Franz Tunder), Džovanio Batistos Pergolezio (Giovanni Battista Pergolesi) ir Džuzepės Gerardeskio (Giuseppe Gherardeschi) kūriniai.

Taip pat kultūros vakare XV–XVI a. muzikos kūrinius renesansine arfa ir išilgine fleita atliko muziejaus darbuotoja Ieva Baublytė.

Svarbi Valdovų rūmų muziejaus veiklos sritis − Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos bei kultūros paveldo visuomenei pristatymas, taip pat ir muzikinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje tradicijų atgaivinimas bei puoselėjimas. Todėl yra formuojama speciali muzikines ir teatrines Valdovų rūmų tradicijas atskleidžianti ekspozicija, organizuojamos edukacinės popietės „Muzika didžiojo kunigaikščio dvare“. Iki galo įrengus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, muziejus veiks kaip daugiafunkcis kultūros centras. Jame bus nuolat rengiami senosios ir klasikinės muzikos koncertai, rodomos istorinės operos bei spektakliai, kitomis formomis visuomenei pristatomas bei aktualinamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinės kultūros paveldas.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s